WYD | KROKOW | 2016
Tuesday, November 08, 2016
Sveiki! Šiandien rašysiu savo įspūdžius iš WYD - World Youth Days. (Pasaulio jaunimo dienos) Šis įrašas bus lietuvių kalba, nes būtų sunku visas mintis išdėlioti angliškai. Ši galimybė tikrai buvo vienintelė man gyvenime, nes nemanau, kad po 3 metų važiuočiau į Panamą :D (Kitos Pasaulio jaunimo dienos vyks Panamoje)
Taigi pirmiausia, mes turėjome nuvažiuoti į Baltriškių kaimą kuris yra Zarasų rajone, o iki jo yra lygiai 336 kilometrai. Mes keliavome su Tiberiados bendruomene kuri yra būtent ten įsikūrusi. Išvažiavome vakare todėl buvome ten kai jau visi miegojo. Ryte visi pavalgėme pusryčius, sudėjome daiktus į autobusą ir važiavome iki Vilkaviškio. Nuo Vilkaviškio kas 20/30 kilometrų paleisdavo po vieną grupelę. Aš buvau grupelėje kuri ėjo mažiausią atstumą, bet man tai tikrai buvo sunku :D Ir tarp viso to aš iš ten esančių buvau jauniausia. Ėjome pėsčiomis 3 dienas (Iš viso 69 kilometrai) ir patikėkit aš tuo metu savo kojų išvis nejaučiau ir jau buvau pripratusi prie skausmo. Mes nebuvome suplanavę kur miegosim ar ką valgysim, todėl kiekvieną dieną ieškodavom vietos kur galėtume permiegoti ir prašėme žmonių maisto. Visas dienas mus priėmė miestelių bendruomenių namai, dėl to mums labai pasisekė. Keisčiausia, bet daugiausiai ką mums davė žmonės buvo lašiniai arba mėsa. Galima sakyti, kad per šias 3 savaites aš buvau pusiau vegetarė. Pirmą kartą teko paragauti šaltibarščių be burokėlių, ne taip nutiko netyčia. (Tikrai keistas skonis :D) Vakarais kai jau nebeeidavom kojos pradėdavo skaudėti ir tikrai prisimenu vieną vakarą kai vos paėjau. Reikėdavo tiesiog savo jėga statyti koją. O dar nepaminėjau pūslių, bet prie jų jau buvau pripratusi. Galutinė stotelė buvo Punskas. (Lenkijos miestelis, kuriame gyveno daugiausiai lietuvių, kurie kalbėjo lietuviškai) Ten praleidome 3 dienas ir gyvenome su labai faina šeima. Dabar tų dienų beveik neprisimenu.
Praėjus toms 3 dienoms atsisveikinome ir autobusu išvažiavome į Rybnyk. (Kelione truko 7h) Rybnyk - vienas iš didesnių Lenkijos miestų kuriame praleidome savaitę. Gyvenau su šeima kurioje tik viena mergina mokėjo angliškai, taigi buvo gana sunku susikalbėti. Šią savaitę jau buvo daugiau laisvo laiko, taigi turėjom galimybę apžiūrėti miestą, ne tik dieną, bet ir vakare jau sutemus. Įvairūs prisistatymai ir įvairios veiklos. Prieš paskutinę dieną autobusu važiavome į kitą miestą (gal 2 valandų kelio), o ten vyko didžiulis koncertas. Kiek prisimenu ten buvo apie 10 tūkstančių žmonių ir priminė tokią vietą kur vyksta Coachella. Po koncerto važiavome atgal į Rybnyk. Kitą rytą jau atsisveikinę išvažiavome į Krokuvą.
Krokuvoje buvo paskutinė savaitė. Mes (6 merginos) gyvenome 1 kambario bute su viena moterimi. Kuri miegodavo ant grindų virtuvėje, nes mes buvome tame viename mažame kambaryje. Su kalba buvo dar sunkiau, nes ji mokėjo tik lenkų arba rusų, o iš mūsų tik viena temokėjo rusų gerai, kad suprastų ką ji kalba. Gyvenome labai arti centro gal kokios 5 minutes tramvajumi. O tramvajus įvažiuoja į vidų didžiulio prekybos centro kuriame yra gal kokie 3 aukštai. Tada turėjome labai daug laisvo laiko arba galėjome eiti į įvairius mokymus ar paskaitas. Ar tiesiog apžiūrėti miestą ir muziejus. Aišku turėjome nueiti į starbucks. Kai popiežius atvažiavo į Krokuvą buvo jo sutiktuvės į kurias turėjome visi eiti. Visi dalyviai gavo įvairių daiktų ir maisto kuponus. Už juos pažymėtose vietose galėjai nusipirkti maisto ar ko nors atsigerti. Mes atradome labai gerą vietą kur buvo galima susidėti maisto į vienkartines dėžutes kurios kaina priklauso nuo svorio. Ragavome ir indiško masito ir pirmą kartą ragavau burger'į. (Tą tikrą, o ne iš macdonald'o) Taip pat aplankėme Vavelio pilį ir nuėjome į Šindlerio muziejų. Gaila, kad nepavyko apsilankyti Aušvice. Buvo gana liūdna, bet labai įdomu, tiesa aš labai domiuosi šiais dalykais. Prieš paskutinę dieną visi 3 milijonai turėjo pėsčiomis eiti į pagrindinę aikštę. Turėjome pasiimti miegmaišius ir kitus būtinus daiktus miegojimui po atviru dangumi. Kai jau buvo sutemę savanoriai visiems išdalino žvakes. Kai visi buvo jas uždegę vaizdas buvo nuostabus ir tai atpirko visų dienų nuovargį. Ryte kai visi atsikėlė vyko paskutinės mišios su popiežiumi. Visą laiką buvo baisus karštis, kurio beveik nėjo iškęsti. Grįžę į namus susidėjome savo daiktus ir atsisveikinę nuėjome iki autobuso vietos. O dabar laukė 13h kelionė autobusu. Nors pusė to laiko buvo naktis. Autobuse žaidėme "Mafija" (Vienas mano mėgstamiausių žaidimu) kol visi nuėjome miegoti. Dauguma jau miegojo ir buvo užėmę mano vieną, todėl pačiame gale atsiguliau ant grindų. Nors tai tikrai buvo nepatogu ryte jau galėjau atsigulti ant savo vietos, kurioje buvo labai minkšta. (Palyginus su grindimis ir jos tikrai mane pykino) Mes išlipome Kaune, atsisveikinę su visais nuvažiavome troleibusu į autobusų stotį ir iš jos važiavome į Šilutę. Ar galima sakyti miegojome, nes tikrai buvome pavargusios.
Keisčiausias dalykas grįžus buvo, kad visi supranta ką tu kalbi. Nes taip buvo gera važiuoti tramvajumi ir kalbėti ką nori ir niekas tavęs nesupranta. Manau tikrai nepamiršiu šios kelionės dar ilgai ir bus smagu skaityti šį postą po keletos metų ir viską iš naujo prisiminti.
Tikiuosi jums patiko ir neprailgo.
Xoxo, Bernadeta!
0 Notes